Na ką?Mano nepasitikėjimas paskutiniu metu auga,kaip ant mielių,
Tarsi balionas,į kurį pučiame orą jis didėja ,didėja,didėja ,DIDĖĖĖJAA ,kol galiausiai sprogsta.
Nieko nėra amžino...
Vis laukiu saulės ,kuri turėtų nušvisti ir praskaidrinti mano ir taip nelengvą kasdienybę,tačiau sunkumai tik didėja,o saulė pasirodyti net neketina...
Šiandien buvo gabių vaikų apdovanojimo renginys...
Išties šaunu,kai matai,kad tiek daug yra gabių mokinių,kurie pasiekia tiek daug:)
Žinoma ,kyla ir šioks toks pavydas....
Visada troškau ,kad mane pastebėtų pamatytų galų gale ,kad su manimi pasidžiaugtų...
Tačiau kažin ar tai beįmanoma...
Su kiekviena diena jaučiuosi vis nereikšmingesnė...
Kažin ,ar kažkam visdar rūpiu?Paskutiniu metu visai nebejaučiu nei noro gyventi,nei žemės po kojomis....Kartais tiesiog norisi kažko nepaprasto...