Praeta savaitė buvo viena iš pačių pačių ilgiausių.Gal dėl to, kad po ilgo laiko tarpo vėl teko grįžti į realybę - mokyklą.Patyriau įvairiausių emocijų džiaugsmo ir nusivylimo akimirkų ir visa tai per vieną savaitę.Pačia nuostabiausia savaitės kulminacija tapo penktadienio vakaras.Lauros dėka pirmą kart apsilankiau keistuolių teatre spektaklyje Taisyklė numeris vienas , arba Vilnių sapnuoti draudžiama.Negalėčiau pasakyti, kad spektaklis man patiko.Tai per daug silpnas žodis. Jis NEPAKARTOJAMAS.Paliko neišdildomą įspūdį.Pirmą kart gyvai mačiau tokius nuostabius aktorius kaip Andrius Kaniava, Ilona Balsytė, Darius Auželis, Sigutis Jačėnas ir kt.Mielai pažiūrėčiau šį spektaklį dar šimtus kartų.
Keletas spektaklio akimirkų.Tiesa, nuotraukos iš Keistuolių teatro tinklalapio, nes fotografuoti spektaklio metu draudžiama.

Pagaliau ryžausi ištrinti savo anketą iš rašyk.lt.Manau, kad kūryboje reikalingas palaikymas, o kaikurie komentarai tikrai man ne prie širdies...tik gaila, kad dar visas septynias dienas teks laukti,kol jie malonės ištrinti anketą...

Tądien

Tądien, kai aš miriau, pasaulis eilinį kartą kraustėsi iš proto, visai kaip tą rytą, kai gimiau.
Prabuvau žemėje dar ganėtinai trumpą laiko tarpą. Dar nesugebėjau atskirti gėrio, nuo blogio, bet miriau.Tądien, saulė spigino man į akis, o aš nebesugebėjau jų užmerkti. Jaučiau nepakeliamą skausmą. Aš vis dar mylėjau TAVE. O, jei tik tu žinotum, kas įvyko tą dieną, kai aš miriau, galbūt tai pakeistų mano, tavo ir visų kitų likimus. Bet deja.Jau per vėlu. Jau per vėlu ką nors pakeisti...
Aš galiu matyti saulę, galiu grožėtis gamta, bet negaliu, niekaip negaliu jos paliesti, nes esu įkalinta čia, kur nėra nei laiko, nei minčių, nei erdvės nei jausmų...
Tačiau kodėl, kodėl aš vis dar jaučiu tą nepakeliamą skausmą? Kodėl tądien, kai miriau, tu praėjai pro šalį? Kodėl leidai man tapti niekuo?
O. Jei tik tu žinotum, kas įvyko tą dieną, kai aš miriau...

Labai seniai čia rašiau.Per šį laikotarpį nutiko daugybė dalykų,kuriuos pasistengsiu kuo trumpiau aprašyti.Sugrįžkime į vasarą.Ji buvo iš ties nuostabi ir kupina įspūdžių.Didžiausią įspūdį paliko gimimo diena.Šiemet gimtadienio ketinau visai nešvęsti,o gavosi visiškai atvirkščiai.Gimtadienio staigmenų lietus užgriuvo dar likus dviem dienom iki gimtadienio ir tai tik Dramiškių dėka.Tos nuostabios staigmenos niekada nepamiršiu.Šią vasarą turėjau vieną tikslą - parašyti "Šansą".Šį tikslą galutinai įgyvendinau tik prieš keletą savaičių.Šiaip gyvenimas tekėjo įprasta vaga.Atskubėjo rugsėjis.Negalėjau patikėti,kad vasara jau baigėsi.Pasimokiau kiek mažiau nei mėnesį ir susirgau.Teko pabūvoti ligoninėje.Žmonių buvo iš ties nedaug ir palatoje buvau viena,todėl ne kartą jaučiausi vieniša.Vienintelis pliusas buvo tas,kad buvau šeštame aukšte ir turėjau nuostabų vaizdą pro langą.Matėsi visas judėjimas.Ne vieną valandą praleidau pro jį žiūrėdama.Laikas slinko beprotiškai lėtai.Visą laiką galvojau apie tą akimirką, kai vėl grįšiu į Dramą.Ne kartą įsivaizdavau tą repeticiją.Deja teko nusivilti.Bet pagaliau grįžau :) dabar esu namuose ir su nekantrumu laukiu kitos Dramos repeticijos.Apie mokyklą nesinori nei pagalvoti.Net neįsivaizduoju,kaip juos pasivysiu.Tai tikriausiai tik tiek ir yra tų nutikusių dalykų.Ne tiek ir daug.Labai ilgai nerašiau,nes norėjau,kad šimtasis pranešimas būtų kažkuo išskirtinis.Bet jis toks pats eilinis kaip ir kiti.Dabar parašysiu dažniau. :)