Kartais pasiilgstu šilto,vasariško lietaus.Tos švelnios melodijos barbenančios į stiklą,kartais norisi apkabinti kiekvieną šalia esantį.Kartais noris tiesiog leist pabūt sau vaiku.Lakstyt po balas basomis kojomis,daryti sniego angelus ir nekreipt į nieką dėmesio.Žinot,kartą dariau eksperimentą.Ėjau gatve ir šypsojausi.Stebėjau žmonių reakcijas.Dauguma matyt pamanė,kad esu gal trenkta,tačiau buvo keletas tokių,kurie nusišypsojo.Ir buvo labai gera.
Pasiilgau to nuostabaus buvimo scenoje (ta prasme premjeros) kai suguža pilna salė žmonių ir kiekvienam iš jų tu gali duoti dalelę savęs.O kaip nuostabu atidavus visa save išgirsti aplodismentus ir gal net gauti gėlių?Kaip gera girdėti geras nuomones ir matyti laimingus žmones.Kaip nuostabu būti kultūrnamį toje atrodytų neper didžiausioje scenoje,bet ji man visad liks pačia pačia brangiausia.Ir kaip apmaudu žinoti,kad jau nepilnai po dviejų metų teks ją palikti.Ir tai o jei niekur neįstosiu.Kas tada?Baisu ir pagalvoti...
Žodžiu minčių kratiniai šiandien pas mane galvoj.