Šiandien teturėjome tik dvi pamokas.Namo ėjau lėtai.Turbūt pirmą kartą taip lėtai.Dramoje reikėjo kažką papasakoti žiūrovui.Štai keletas mano pasakytų žodžių:"Jei pribudę vieną rytą už lango vis dar matytume naktį,jei diena niekada nebeateitų ar vis dar galėtume džiaugtis gyvenimu?Ar vis dar galėtume pasaulį piešti šviesiomis spalvomis,jei aplink mus skendėtų tamsa.Tai atrodo neįtikėtina,tačiau,kaip tuomet jaustis žmogui,kuris yra aklas?Kaip jis suvokia pasaulį...?"Vėliau repeticijos pabaigoje susirinkus mūsų vyriausiasiems teko vaidinti savo monosceną.Širdis nusirito į kulnus,o pati jaudinausi it vaikas.Ypač,kadagi buvo vienas žmogus,kuris negaili kritikos...tačiau keletas mūsų jaunesniųjų merginų (Miglė,Laura ir Živilė) pasiliko ir mane labai palaikė.Pats didžiausias ačiū jums. :)
Vakar rašiau esė tema "Ką gali nuveikti įvykio liudininkas?"aprašiau tikrą istoriją,kuri buvo nutikusi man.Nors nuo to įvykio praėjo šiek tiek daugiau nei 2 metai,apie tai kalbėti,o juolab rašyti iš ties nelengva...
Ryt galima sakyti jau prasideda savaitgalis.Ir širdį taip ramu... :)
Kolonėlės groja 9crimes.Daina,kelianti daugybę prisiminimų... :)
Laikrodžio rodyklė greit atsidurs,ties pusės 12 riba.O aš vis dar bandau suregsti sakinį.Bet minčių nebekyla,tad šiam kartui viskas :)