Na,mielieji, tai kaip atostogos?Ką įdomaus nuveikėt?
Aš galima sakyti visą laiką prabuvau namuose ir nieko įdomaus nenuveikiau.Šiemet tapau visai neatspari ligomos.Štai ir dabar atrodo jau viskas gerai, o po kažkurio laiko vėl pablogėja.Tikiuosi penktadienį viskas bus gerai ir man pavyks ištrūkti į draugės gimtadienį.Namai slegia.Ypač kai namuose dar sukiojasi tėtis.Šiaip nuotaika prastoka.Kažkaip jaučiuosi pavargusi ir nusivylusi, nors atrodo nėra dėl ko.Dar supratau, kad pykstu ant vieno labai artimo žmogaus, kuris buvo mano autoritetas.Tiesiog kartais vienas atrodytų nereikžmingas sakinys ištartas artimo žmogaus labai paveikia.Nors nėra viskas taip blogai.Sužinojau, kad vienas man labai svarbus renginys vyks po Naujų metų, nors turėjo būti gruodžio 3 o tai labai gerai, nes galėsiu normaliai pasveikti.Ir dar vienas dalykas jau senokai uždaviau Kiestuolių teatrui klausimą, kuris man bus aktuolus ateityje ir nustebau, nes galiausiai sulaukiau atsakymo.Pamenat, klausiau, koks jums gražiausias Maironio eilėraštis?Štai keletas eilėraščių, kurie man pasirodė įdomūs.


Išnyksiu kaip dūmas

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo - kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!

Užmigo žemė


Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Malda


Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,
Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,
O bus tau be žodžių kentėti lengviau.
Ei, bėk prie galingos maldos:
Ramiau tau krūtinė vaitos!

Kaip balsimas sopulį kūne ramina
Ir ugnį gesina, ir gydo žaizdas,
Taip alpstančią širdį malda atgaivina
Ir gydo kančias paslapčiausias visas!..
Bet tas josios galią tiktai tesupras,
Kas kruviną širdį marina.

Ar aš kaltas?


Ar aš kaltas, kad mano širdies
Nenukalta iš šalto akmens?
Kad tiek sykių apgautos vilties
Neišsemsi kaip marių vandens!
Rodos, širdžiai paskirta mylėti,
Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų,
Kai į buvusius žiūrim metus!
Kiek apalpo ant lūpų maldų,
Pamylėtus apleidžiant kraštus!
Kam naujos pažinties beieškoti?
Ar kad, sakant "sudieu", beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus,
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus,
Na... ir laimės pavydi vaikai!
Bet ar saulė kitaip betekėtų,
Nors jie pragarą mano regėtų?

Nenurimstanti ieško dvasia
To, kas dora, gražu ir kilnu;
Žiba ašaros man akyse,
Apsigavusiam mielu sapnu;
Bet ant žemės ieškot idealo,
Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,
Nuo žmonių užrakinus duris,
Negirdėti, nejausti visai,
Į pasaulį užmerkti akis!..
Bet nors triukšmas už kalnų paliktų,
Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais,
Jau verčiau tegu audra užkauks
Ir, prašnekus žaibais-milžinais,
Ji kaip vyrą į kovą pašauks!
Bent plačiau atsikvėptų krūtinė
Ir man širdį nukaltų gelžinę!