Tądien

Tądien, kai aš miriau, pasaulis eilinį kartą kraustėsi iš proto, visai kaip tą rytą, kai gimiau.
Prabuvau žemėje dar ganėtinai trumpą laiko tarpą. Dar nesugebėjau atskirti gėrio, nuo blogio, bet miriau.Tądien, saulė spigino man į akis, o aš nebesugebėjau jų užmerkti. Jaučiau nepakeliamą skausmą. Aš vis dar mylėjau TAVE. O, jei tik tu žinotum, kas įvyko tą dieną, kai aš miriau, galbūt tai pakeistų mano, tavo ir visų kitų likimus. Bet deja.Jau per vėlu. Jau per vėlu ką nors pakeisti...
Aš galiu matyti saulę, galiu grožėtis gamta, bet negaliu, niekaip negaliu jos paliesti, nes esu įkalinta čia, kur nėra nei laiko, nei minčių, nei erdvės nei jausmų...
Tačiau kodėl, kodėl aš vis dar jaučiu tą nepakeliamą skausmą? Kodėl tądien, kai miriau, tu praėjai pro šalį? Kodėl leidai man tapti niekuo?
O. Jei tik tu žinotum, kas įvyko tą dieną, kai aš miriau...